„Talentas yra raktas į sėkmės kelią, o sėkmės kelias – grįstas sunkiu darbu“ – teigia „Royal Academy of Music in London“ studijuojantis akordeonistas Martynas Levickis. Daugelio tarptautinių konkursų laureatas pripažįsta, kad, norint siekti savojo tikslo, būtinas pasišventimas kruopščiam darbui ir atvirumas pasaulio naujovėms.

Martynai, savo asmeniniame tinklapyje pateiki informaciją, kad groti pradėjai būdamas tik trejų metų. Trumpai papasakok apie tą „pirmąją pažintį“ su muzika ir akordeonu?

Pirmasis muzikinis atsiminimas ganėtinai šiuolaikiškas – pamačiau, kaip kažkas grojo fortepijonu per televizorių. Tuomet ir pajutau tam tikrą įkvėpimą, pradėjau imituoti grojimą pirštais ant stalo, aplinkiniams sakydamas „aš g(r)oju“… Taigi man tada tebuvo keleri metai, o jau trejų būdamas dainavau ir pradėjau groti. Tam buvo tiesiog ideali meniška aplinka mano krikštatėvių sodyboje miško glūdumoje už Šiaulių. Net esu girdėjęs kažkokią legendą apie save, kad aš tas akrodeonistas, kurį miškuose rado begrojantį ir išvežė į miestą mokyti rimtai (juokiasi) Iš dalies tai buvo tiesa. Toks labai malonus ir saviveikliškas periodas tęsėsi iki 8 metų, kada įstojau į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą.

Kas buvo pirmieji tavo mokytojai, dėstytojai? Kokias jų pamokas iki šiol prisimeni ir vadovaujiesi?

Marytė Markevičienė – tai Mokytoja iš didžiosios raidės. Tokių mokytojų pasigendu net Londone! Ji buvo tas žmogus, kuris manyje įskiepijo ne tik atsakomybę, pareigingumą, bet ir pasišventimą kruopščiam darbui.

Daugelyje interviu teigi, jog muzika – tai ne tik įkvėpimas, kūryba, bet ir susieji ją su tikros laimės pojūčiu. Muzika tavo gyvenime.

Muzika – tai mano gyvenimo būdas, todėl neveltui ir siekiu muzikos atlikėjo bakalauro laipsnio. Tiesiog net neįsivaizduoju savo gyvenimo kitokiame amplua. Net pagalvojęs apie tai, ką galėčiau veikti be atlikėjo užsiėmimo, kas kartą suprantu, kad mano mintys yra tik apie muziką, jos vadybą ar organizavimą.

O kokios muzikos galima rasti tavo MP3 grotuve?

Aš esu prastas muzikos klausytojas. Dažnai nebegaliu nieko klausytis, bet, kai jau norisi išgirsti geros muzikos, renkuosi įvairiausią – jazz, klubinę muziką, minimalistinę, eletroninę, na, ir klasiką, kas yra neišvengiama.

Kaip apibūdintum pats save: kūrėjas, muzikas, talentas…?

Mano asmeniniame tinklapyje po vardu parašyta – “classical accordionist“. Ir tai mane jau ėmė „nervinti“, nes kažkaip jaučiu, jog tai įrėmina. Aš nesu klasikinis muzikantas, vien jau todėl, kad esu akordeonistas. Akordeonas – modernus instrumentas, todėl aš net nežinau, kaip išties save pavadinti. Aš esu muzikantas su potencialu į kūrejo statusą (šypteli).

Jau esi laimėjęs daug festivalių ir konkursų skirtingose pasaulio valstybėse. Koks tas pergalės jausmas? Ar moki pralaimėti?

Besimokydamas Lietuvoje, jaučiausi labai tvirtai. Atvykęs į UK, supratau, kad pasaulis ties Lietuvos sienomis nesibaigia ir dar daug ko reikia išmokti, patirti. Patys laimėjimai sako nedaug, nepaisant įspūdžio. O kuo daugiau laimėjimų, tuo daugiau įtampos išlaikyti savo vardą. Pralaimėti moku, nematau didelių problemų kažko nelaimėdamas ar negaudamas, bet pripažįstu, kad esu maksimalistas ir siekiu tobulumo. Savybė kovoti iki pergalės man itin artima.

Kaip manai, tavo profesijoje kas yra svarbiau: prigimtinis talentas ar atkaklus darbas?

Talentas yra įkvėpimas ir įpareigojimas nepasiduoti. Netikiu talentu be darbo, nes paprasčiausiai tokia mano paties patirtis. Studijuodamas susiduriu su detalėmis iš muzikos istorijos: visi neabejoja, kad, tarkim, Mozart buvo genialus talentas, tačiau niekas ir nepaklausia savęs, ar jis toks gimė jau viską mokėdamas ar visgi jam teko viską išmokti sunkiai dirbant? Daugeliui žinoma, kad jis nuo pat mažens puikiai grojo ir jau kūrė (o tai ir buvo jo talentas, kuris jį įkvėpė darbui). Vis dėlto, kaip teigė mano dėstytojas, ankstyvoji Mozart kūryba yra ganėtinai prasta. Manau, kad didieji genijai buvo atsidavę darbui, pasišventę savo veiklai, talentas buvo jų raktas į sėkmės kelią, o sėkmės kelias – grįstas sunkiu darbu.

Pačiai teko išgirsti ir pamatyti, kaip tu groji. Susidaro įspūdis, jog labai šiltai bendrauji su publika ir esi charakteringas atlikėjas. Kaip manai, kas lemia atlikėjo santykį su muzika?

Apskritai žmogaus santykį su muzika lemia patyrimai. Pavyzdžiui, vaikai muzikos mokyklose arba pamilsta muziką, arba pradeda jos nekęsti. Nuo ko tai priklauso? Nuo mokyklos, mokytojų, aplinkos… nuo visos sistemos. Na, o atlikėjo santykį su muzika lemia jo asmeninės savybės. Esu tikras, jog didieji, tikrieji pasaulio atlikėjai, yra tam tikru būdu „suaugę“ su muzika. Kaip jau minėjau, muzika turi būti gyvenimo būdu. Tai nėra darbas. Tai – pašaukimas gyventi su muzika.

Viename interviu minėjai, kad tave traukia elektroninė muzika. Gal jau pavyko įgyvendinti kokių muzikinių projektų?

Dar ne… tikiuosi sulaukti pasiūlymų. Kadangi pats neturiu laiko tuo užsiimti ir mokytis kurti elektroninę muzką, todėl laukiu, kol sutiksiu tokius žmones, galinčius bendradarbiauti. Kaip sakiau prieš tai, taip ir dabar, esu įsitikinęs, kad sintezėje akordeono muzika su elektronine skamba nuostabiai. Be to, tai yra patrauklu ir komerciškai.

Tu studijuoji „Royal Academy of Music in London“. Kokie yra tavo įpūdžiai ir nuomonė apie mokslus šioje akademijoje?

Savo studijose išskirčiau dvi dalis: mokslinę (akademinę) ir praktinę. Praktinė studijų dalis yra tai, ką mes darome užlipę ant scenos, o mokslinė yra tai, kas mums padeda realizuoti, tai, ką darome ant scenos ir, be abejonės, tai, kas daro mus išugdytais muzikais. Taigi aš studijuoju šias akademines (mokslines) disciplinas: muzikos istoriją ir atlikimo tradicijas, klausos lavinimą, dirigavimą, fortepijoną, techniką ir analizę, muzikines technologijas.

Akademijoje studijos tikrai nėra lengvos, jei kas išdrįstų pasakyti, kad muzikos mokytis vieni juokai. Štai čia susiduriu su priešprieša pačiam sau ir sakau: studijos akademijoje man yra darbas… Čia reikalingas uolus ruošimasis viskam. Mano nuomone, čia yra ne taip, kaip Lietuvoje – „praslysti“ nieko nedarant tikriausiai neįmanoma. Todėl, stojant į tokią instituciją, žinoma, kaip ir į visas aukštąsias mokyklas, reikia pasiryžti siekti savojo tikslo ir pasirengti įvairiems sunkumams.

Ką patartum jauniems moksleiviams, kurie dar tik svajoja apie studijas profesionalioje muzikos akademijoje?

Norėčiau šia tema „mesti akmenį į studentų daržą“. Man labai nepatinka, kai jauni žmonės pradeda savęs ieškoti po to, kai jau nusprendžia, kur studijuos. Kas lieka? Mesti studijas, besiteisinant, kad neįdomus kursas, tikėtasi buvo ne to, kad dėstytojai buvo netinkami… Kalbėdamas apie tai, aš esu daug griežtesnis. Manau, jog tai tiesiog „plaikstymasis“. Studijas reikia pasirinkti taip, kad nesigailėtum… Tikriausiai, nereikia rinktis ir pagal tai, kokią algą gausi dirbdamas pagal specialybę ateityje.

Pavyzdžiui, muzikantas, baigęs studijas nesvarbu kur, išeina plikas ir basas. Jis visada priverstas laviruoti ant lyno. Todėl tai dar vienas argumentas, kodėl muzikavimo negalima vadinti darbu. Čia nėra stabilumo ir nėra konkrečios mėnesinės sumos, kurią uždirbi, bet kartu viskas priklauso tik nuo paties atlikėjo pasišventimo ir vilčių. Manau, kad visi, nusprendę studijuoti muzikos mokslus, privalo gerai pagalvoti, ar sugebės paprasčiausiai išgyventi? Ar tikrai tai bus jų gyvenimo būdas, o ne darbas? Ar tikrai jie save geriausiai realizuoja muzikoje, ar tai – tik malonus hobi? Juk viena yra turėti muzikinį jausmą, o kita suvokti muziką plačiąja prasme ir jai netgi aukoti save…

Ką tau, kaip muzikui, duoda tai, jog gyveni Londone?

Londonas yra vienas didžiausių pasaulio muzikinių centrų. Čia išvystyta muzikinė „pramonė“ arba, kitaip tariant, komercija. Čia daugelis gerų muzikantų atranda savo vietas ir pasilieka gyventi. Aš pats ateityje nesvajoju apie gyvenimą Londone. Jo man tiesiog per daug. Kaip klasikiniam muzkantui galimybių čia dar daugiau, nes, būnant akordeonistu, tikrai dažnai gaunu įvairiausių naudingų pasiūlymų. Tačiau, jaučiu, kad norėčiau savo įgytas žinias ir patirtį panaudoti Lietuvoje.

Kur mėgsti leisti laisvalaikį Londone, kai norisi atsipalaiduoti ir iš širdies pasilinksminti?

Su draugais neretai nueinam į klubus ir šokam. Labai mėgstu šokti pagal salsa muziką, tačiau nieko nemoku, todėl improvizuoju (šypsodamasis). Na, o laisvalaikį leidžiu labai įvairiai, priklausomai nuo kompanijos ir nuo nuotaikos.

Kokie tau buvo praėjusieji 2009 metai? Labiausiai įsimintini įvykiai, atradimai?

2009 metais „atradau“ Ameriką (juokiasi). Tikrai, matyt tai buvo labiausiai įsimintinas praėjusių metų įvykis. As nesu „amerikomanas“… Aš niekada nesvajojau, kaip gauti vizą ir išvykti į tą „stebuklų šalį“. Tiesiog pernai metais buvo tokia galimybė man nuvykti ir pakeliauti koncertuojant po vidurio JAV. Įspūdžių parsivežiau daug, o, svarbiausia, ir planų ateičiai!

Viename interviu esi pasakęs „Juk menininko užduotis – skelbti Tėvynės meną pasauliui”. Kaip tu supranti patriotizmo sąvoką?

Na, menininkas neturi būti „prisirišęs“prie Tėvynės meno. Manau, kad menininkas turi išlikti kosmopolitiškas ir gana atviras kitoms kultūroms. Visgi istorija rodo, jog didžių menininkų tikrasis identiteto ženklas ir išskirtinumas susiformavo būtent veikiamas tautiškumo. Niekur nuo to nepabėgsi, jei ir norėtum.

Patriotizmas – vis dar egzistuojanti sąvoka, bet, manau, nykstantis reiškinys. Man to labai gaila. Juk šiais laikais jau yra įsigalėjusi samprata – valdo stipriausias, galingiausias. Na, o mažas žmogus tiesiog priverstas tapti kosmopolitu ir pamiršti valstybės sienas, kontinentus … Iš vienos pusės tai labai gerai, nes žmogus „neužsikonservuoja“, yra atviras pasauliui ir naujovėms. Tačiau toks atvirumas ir blaškymasis taip pat naikina tautinį identitetą.

Man asmeniškai labai svarbios mano šaknys. Tik atvykęs į JK nuolatos minėdavau žodžius “Lithuania“, “Lithuanian“… Dabar tai darau rečiau ir net nežinau kodėl. Klausiu savęs, ar ir aš kosmopolitiškėju? Bet atsakymą randu paprastą, jog, būnant tarptautinėje arenoje, turi šiek tiek išsižadėti savo tautos šaknų, kad taptum labiau prieinamas kitiems. Todėl šiais metais dažniau sakau – “my country“, bet ne “Lithuania“, nes kuriam blankiam vakariečiui įdomi ta Lietuva? Vienetams. Tebūnie Lietuva mūsų širdyse, o iš meilės jai kurkime gerovę joje. Romantiška, tiesa? Bet jau girdžiu cinikus sakant „Gyvena JK ir kalba utopijom…“ Žinau, žinau, ką norite pasakyti, bet laikas parodys…

Martyno Levickio gyvenimo credo.

„Nesivadovauti jokiais credo“. (Čia jau absurdo teorija. Aš sakau nesivadovauti jokiais credo, bet šis nesivadovavimas pats savaime yra vadovavimasis nesivadovauti) (juokiasi)

Šaltinis: http://www.trysmilijonai.lt/temos/zmones/martynas-levickis-%E2%80%9Eesu-muzikantas-su-potencialu-i-kurejo-statusa%E2%80%9C-512.html