Kol kas Iljos žurnalistai dar nenukankino. Tiesa, apie asmeninį gyvenimą jis nelinkęs kalbėti, tad sužinoti, kuri gražuolė pavergė jo širdį, būtų neįmanoma.
„Asmeninis gyvenimas todėl ir vadinamas asmeniniu, kad yra mano ir tik mano. Taigi niekam nevalia į jį kištis“, – sakė Ilja. Pradėję diskutuoti apie tai, kad tapus žinomu veidu prarandamas privatumas, Ilja su mama nuoširdžiai juokėsi ir pasakojo smagias istorijas apie įvairiausias žmonių reakcijas gat­vėje, troleibuse ar parduotuvėje netikėtai pamačius Ilją. Tačiau tai vaikino nei skaudina, nei glumina. Kuo jau kuo, bet žvaigžde jis nesijaučia ir pasiekimais nesipuikuoja. Tiesa, pelnytas įvertinimas talentų konkurse kartais apkarsta, nes atsiranda tokių, kurie, ko nors neišmokus ar iškrėtus kokią paauglišką išdaigą, ima ir mesteli frazę „na, va žvaigždė“.

Puiki atmintis

Bekalbėdama apie aštuonis Vilniuje pralėkusius mėnesius, kai nuo rugsėjo pradžios Natalija Aksionova su Ilja ir dukra Polina apsistojo nuomojamame bute sostinės Antakalnio mikrorajone, moteris prisiminė, kaip kažkada matydama TV ekrane dainuojančius vaikus pagalvodavo: „O, kad mano vaikas būtų toks talentingas.“

Nežinia, ar ta mintis užkodavo, tačiau talentų jos sūnui netrūksta. Ilja labai mėgsta tiksliuosius mokslus: fiziką, chemiją, matematiką, bet labiausiai jam prie širdies biologija.

„Būdamas septintoje klasėje biologijos mokiausi ir iš devintos klasės vadovėlio. Buvo labai įdomu. Tačiau, kai reikėjo išvardyti skeleto kaulus, ėmiau ir susipainiojau, nors tikrai viską mokėjau mintinai“, – juokėsi Ilja.

Vaikinas papasakoja, kaip per pamokas Visagino mokykloje pasiruošdavo atsakymams prie lentos per kelias minutes, kol atsakinėdavo kitas mokinys. Arba kaip per dvi pamokas išmoko dvylika eilėraščių. Tad išmokti dainų tekstus jam vienas juokas, nes įsimenant kartu su melodija, anot Iljos, tai kelissyk lengviau.

Prabilus apie atmintį sūnų papildo mama.

„Jei ne puiki Iljos atmintis, nežinau, kaip būtų buvę su „Mažojo princo“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pasiruošti vaidmeniui reikėjo per mėnesį“, – sakė Natalija ir parodė 375 puslapių partitūrą. Tada Iljai šeima padėjo, kaip galėjo, bet daugiausia darbo teko Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos mokytojai ekspertei Vitai Pimpienei.

Pastangos buvo įvertintos – debiutiniame spektak­lyje dainavo Ilja. Tada šeima nusprendė, kad sūnui reikia padėti. Aleksandras Aksionovas liko Visagine, nes atominėje elektrinėje dar turi darbą, o žmona su vaikais „emigravo“ į Vilnių.

Duetuose – kartu su mokytoja

Nėra nė menkiausios abejonės, kad dauguma visaginiečių stebi abu TV projektus, kuriuose šiuo metu dainuoja Ilja. Savotišku atradimu tapo ne tik jaunasis talentas, bet ir jo mokytoja V. Pimpienė.

„Vita yra nuostabi pedagogė, jos dėka aš tiek daug pasiekiau“, – sakė Ilja, o mama pridūrė, kad dėl šios mokytojos jai teko pakovoti, mat pradėjęs lankyti muzikos mokyklą Ilja buvo paskirtas kitai vokalo pedagogei, bet pamačiusi, kad V. Pimpienės mokiniai daugiau pelno apdovanojimų įvairiausiuose konkursuose, Natalija nusprendė: reikia ir jos sūnui pas geriausią iš geriausių.

Žinoma, tada net minties nebuvo, kad abu dainuos prieš TV kameras ir jaudinsis laukdami komisijos vertinimų, o Vita pasakys, jog dabar jau jie mokosi vie­nas iš kito.

Matanti širdimi

Ne vienas talentas iš Visagino „atskrido“ į didžiąją sceną. Kas dabar nežino Onos Kolobovaitės? Žiūrovus nustebino ir Lidija Gurova, ir Maksimas Pogrebniakas. Kažkas jau juokauja: gal elektrinė taip veikia, kad „atominiame“ Visagine tiek „atominių“ balsų.

Bet paslaptis – kitur. „Matyti galima tik širdimi“, – sakė Mažasis princas. Ilja gali tik patvirtinti, kad jo dainavimo mokytoja nepaprastai kantri, gera, reikli ir mylinti tai, ką daro.

Tiesa, dabar jau atsakomybės kelissyk daugiau, mat dažnas sako: „A, čia Pimpienės vaikai…“ Todėl ji turi dar labiau stengtis. Gelbsti 15 metų stažas ir įgimtas pedagogo talentas, kurio gal ir nebūtų, jei ne begalinė meilė muzikai ir kažkada nerealizuotas noras dainuoti. Tiesa, dabar, kai abu su Ilja dainuoja, to jau negalima sakyti.

Godus žinių

Kiekvieną savaitgalį, kartais jau net ketvirtadienį, Natalija su vaikais skuba į Visaginą. Jiems nėra mielesnio ir gražesnio miesto.

„Pasiilgstu draugų, mokyklos. Jei atvažiuoju ir vyksta pamokos, būtinai einu į mokyklą. Sėdu į suolą ir mokausi visų dalykų. M.K.Čiurlionio meno mokykloje labai daug laiko užima muzikiniai dalykai, o man taip norisi daugiau chemijos, fizikos, biologijos žinių“, – sakė Ilja.

Anot mamos, niekas nesistebi, kai Ilja atidaro klasės duris ir sėda į suolą. „Mėgstamiausios jo knygos – enciklopedijos. Jis stačiai pramušta galva, nuolat pilnas visokiausių idėjų. Štai dabar gimtadienio proga nori mikroskopo ir teleskopo“, – šypsojosi mama.

Gražiausios liūdnos dainos

Kartą Ilja viename konkurse gavo prizą – tropinį drugelį. Girdint, su kokiu susižavėjimu jis pasakojo apie tą trumpaamžį katino Kuzios medžioklės laimikiu tapusį gamtos sutvėrimą, nejučia piršosi mintis, kad Ilja galėtų būti puikus biologas.

„Ne. Noriu dainuoti. Man labai patinka muzika. Tik nemėgstu linksmų dainų. Gera daina man yra liūdna daina“, – tikino jaunasis talentas. Mama linksmai prieštaravo, esą teks pamėgti ir linksmas dainas. Kodėl gi ne? Juk Ilja vokalo dabar mokosi pas Virgilijų Noreiką, kurio repertuare apstu ir linksmų, ir šelmiškų dainų. Beje, jei po mutacijos Ilja uždainuotų bosu, tik apsidžiaugtų, nes labai žavisi Vladimiro Prudnikovo atliekamomis operų arijomis.

Vienintelis instrumentas – balso stygos

Pasipylus siūlymams dalyvauti įvairiuose projektuose, proginiuose, labdaros koncertuose, ne vienas Iljos gerbėjas sunerimo. Ar ne per daug vaikinukas išnaudojamas, ar nepraras balso, ar nepervargs?

„Kai teko dainuoti dviejuose vienas po kito rodomuose „Mažojo princo“ spektak­liuose, buvo labai sunku. Kai daug dainuoju, jaučiu ne skausmą, bet kažkokį kutenimą, kuris labai trukdo. Kai kosėju, tada labai skauda. Aišku, balso stygos pavargsta, jas reikia saugoti“, – sakė Ilja.

„Dabar, kai mus globoja V. No­reika, daug ramiau. Jis būtinai liepė lankytis pas gydytoją fo­niatrę Violetą Budrienę“, – sakė Natalija, o Ilja pridūrė, kad vizito metu gydytojos kabinete pamatė indą su užkonservuotomis žmogaus balso stygomis. Vaizdas jam sukėlė ne pasibjaurėjimą, o smalsumą.

„Balso stygos – vienintelis dainininko instrumentas, didžiausias jo turtas, tačiau ne visi nori tai suprasti. Kai atsisakome kokio pasiūlymo, dažnai išgirstame, kad Ilja jau serga žvaigždžių liga. Tada labai skaudu. Tačiau juk visiems geras nebūsi“, – kalbėjo sūnaus vadybininkės pareigas einanti Natalija. Beje, ji yra puiki siuvėja. Balta vyriška eilutė, kurią vilkėdamas Ilja laimėjo talentų konkursą – Natalijos rankų darbas.

Salto ant batuto

Nedaug trūko, kad Ilja taptų sportininku, mat jo tėtis norėjo, jog berniukas lankytų bokso treniruotes. Tačiau tada Natalija pasakė: „Pats ir vedžiok į treniruotes“. Tėčiui, aišku, nebuvo laiko, o mama nusprendė, kad berniukui dėl laikysenos reikėtų mokytis šokti.

„Buvo dar kita pagunda. Visagine yra puiki „Akrobato“ sporto mokykla. Ji kaip magnetas traukia vaikus. Stengiausi užimti Ilją kita veikla, kad tik nenueitų“, – prisipažino Iljos mama.

Prabilus apie akrobatiką, Ilja neištveria ir parodo vieną numerį. „Labai jiems pavydžiu. Akrobatika man patinka, tačiau kai būdamas vienuolikos ant batuto padariau salto ir į brezentą „nusitarkavau“ veidą, supratau, kad tai – ne man. Po savaitės turėjo būti koncertas, jaučiausi nekaip“, – prisiminęs nutrūktgalvišką poelgį šypsojosi pašnekovas. Taigi mamos planas pavyko. Akrobato iš Iljos nebus. Užtat šokio pamokas kitais metais jis mielai lankys.

Didžioji svajonė

Birželio 10-ąją (jo Zodiako ženk­las – Dvynys) gimęs Ilja tikino, kad nejaučia jokio dvilypumo. Prisipažino esąs karšto būdo, nepakenčia neteisybės.

„Jei reikia, moku atsikirsti, tikrai netyliu. Kartą močiutė pasakė, kad eičiau į lauką, ko sėdžiu namie, tad ir išėjau. Grįžau jau sutemus“, – savo charakterio ypatumus dėsto Ilja. Scenoje atrodantis ramus, lyriškos prigimties Ilja, kaip ir dauguma jo amžiaus paauglių, yra labai judrus, pilnas įvairiausių sumanymų. Vilniuje jam trūksta kiemo ir draugų, su kuriais galėtų kamuolį paspardyti ar kitaip energiją išlieti.

„Kai pamatau, kad Ilja jau nerimsta savo kailyje, tampa aišku, jog kažką sugalvojo. Akys tada tik blizga, kaip Visagine likusių mūsų katinų Persiko ir Kuzios“, – šypsojosi Natalija. Pasak jos, nuo sūnaus idėjų ir fantazijų galva ima suktis. Paskutinis jo sumanymas – balandinė, mat vieno renginio metu pamatė dekoratyvinius balandžius, tad užsidegė noru juos auginti. Tiesa, paklaustas apie didžiąją svajonę, susijusią su karjera, Ilja nekalbėjo apie „Metropoliteno“ operos sceną.

„Didžiausia mano svajonė – geri vokalo mokytojai. Kol kas ji pildosi. Jei ir toliau taip, būsiu labai laimingas“, – tikino Ilja.

O mama pridūrė: „Tai, kad Ilja turi talentą, ne mūsų nuopelnas. Tikiuosi, kad jo gyvenime bus ne vienas žmogus, padėsiantis tam talentui atsiskleisti.“

Nijolė Baronienė, „Valstiečių laikraštis“

Šaltinis: http://gyvenimas.delfi.lt/stories/ilja-is-visagino-kupinas-talentu-ir-ideju.d?id=44455541