“Išgirdęs, kad tapau projekto “2 minutės šlovės” nugalėtoju, labai džiaugiausi tą akimirką. Tačiau išties niekas mano gyvenime nepasikeitė: atsikėlęs kitą rytą dariau tą patį kaip ir įprastai”, – laimėjimui per daug reikšmės neteikia jaunasis talentas.

– Kaip atsidūrei projekte “2 minutės šlovės”?

– Žiūrėdamas televiziją pamačiau bėgančią eilutę, kurioje rašė apie atranką. Pamaniau, kodėl gi ne. Iš pradžių mama nepritarė ir sakė, kad nereikia į tą atranką eiti, bet paskui nusileido. Nuėjau ir patekau į “2 minutes šlovės”.

– Kas labiausiai kėlė nerimą? Kas džiugino?

– Projekte jaučiausi gerai. Komisijos taip pat nebijojau. Tik scenoje nedaug kalbėjau, nes kažkaip pasimiršdavo lietuviški žodžiai. Kalbu rusiškai, be to, labai daug ir greitai, kartais net kiti nesupranta, ką sakau. Džiaugiuosi, kad projekte susidraugavau su grupe “Nervas”.

Ko išmokai dalyvaudamas “2 minutėse šlovės”?

– Būti scenoje. Nors tai teko patirti ir anksčiau, bet projekte patirtis – visai kitokia.

– Kas labiausiai tave palaikė?

– Mama. Apskritai visas Visaginas palaikė. Gal ir ne tik Visaginas, nes už mane balsavo tikrai daug žiūrovų.

– Ar dar kartą ryžtumeisi dalyvauti panašiame projekte?

– Nežinau. Gal… Tik prieš tai labai gerai pagalvočiau.

– Nuo kelerių metų pradėjai dainuoti?

– Mama pasakojo, kad dainuoju nuo tada, kai pradėjau kalbėti. Iš tiesų maždaug nuo ketverių. O muzikos mokyklą pradėjau lankyti septynerių.

– Kokiu muzikos instrumentu groji?

– Fortepijonu.

– Neseniai persikėlei gyventi į Vilnių. Kur jautiesi geriau – čia ar Visagine?

– Visagine. Ten liko mano tėtis, seneliai ir geriausi draugai. Jei galėčiau rinktis, kur gyventi, tikrai gyvenčiau ten. Mama su sese atvažiavo su manimi į Vilnių, bet kai tik turime galimybę, per išeigines ir atostogas, važiuojame į Visaginą.

– Labai ilgiesi šeimos narių, draugų, likusių Visagine?

– Taip, pasiilgstu. Galima sakyti, kad esu išdavikas, nes išvažiavau iš Visagino ir palikau savo draugus.

– Jau apsipratai naujoje mokykloje?

– Mokykla man patinka, čia geri mokytojai ir bendraklasiai. Dainuoti mane moko Virgilijus Noreika. Jis nelabai griežtas.

– Kaip tau sekasi mokytis?

– Galiu drąsiai sakyti, kad esu pirmūnas. Na, gal kiek sunkiau sekasi lietuvių kalba.

– Kokie tavo pomėgiai?

– Visiškai nežaidžiu kompiuterinių žaidimų, bet stalo žaidimus mėgstu. Labai patinka stalo tenisas. Mėgstu krepšinį, bet atvažiavęs į Vilnių supratau, kad nemoku jo žaisti. O lietuviams jis – antroji religija. Mėgstu klausyti muzikos, patinka Lara Fabian.

– Knygos nepatenka tarp tavo pomėgių?

– Knygas skaityti mėgstu. Esu skaitęs ir populiarųjį “Harį Poterį”, bet dažniausiai skaitau knygas, susijusias su biologija ir įvairiais kitais mokslais, taip pat įvairią rusų grožinę literatūrą. Skaitau rusų kalba, nes man taip lengviau ir geriau viską suprantu.

– Ar visos veikloms tau užtenka laiko?

– Ne visada spėju padaryti tai, ką noriu, bet į laikrodį nežiūriu – tiesiog gyvenu. Būna dienų, kai pagal tvarkaraštį mokausi nuo ryto iki vakaro, bet kartais, kai pamokos vyksta tik iki pietų, laiko turiu net ir per daug.

– Kuo norėtum būti užaugęs?

– Muzikantu arba dainininku.

– O koks šiandien tavo didžiausias noras?

– Turiu jų labai daug. Reikėtų kompiuterio, nes persikraustę į Vilnių jo neturime. Būtų patogiau, jei kaskart norint juo pasinaudoti nereikėtų bėgti į biblioteką. Taip pat norėčiau aplankyti Egiptą, Rusiją. Dar vasarą tėčiui pažadėjau nupirkti mašiną – tai turbūt didžiausias mano noras.

Šaltinis: http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis/i-aksionovo-didziausias-noras-nupirkti-teciui-masina-326456