Kauniečių Bartaškų šeimoje jau aprimo „Vaikų Eurovizijos“ rūpesčiai. Lietuvai atstovavęs keturiolikmetis Nojus, kaip ir visi vaikai, keliasi į mokyklą, kartais nesutaria su septynerių metų sesute Jore ar maištauja. „Paauglystė“, – pasišaipo iš savęs. Tėvai prasitaria: „Dažnai kartojame sūnui, kad jis nėra išskirtinis. Taip, talentingas, bet tai dovana, o ne pranašumas prieš kitus“, – prisipažįsta tėtis Saulius, daugeliui žinomas kaip vaikų draugas piratas kapitonas Flintas ir mama Rūta Zaikauskaitė-Bartaškienė, Kauno muzikinio teatro solistė.

Susirinkus visai Bartaškų šeimai, namai prisipildo juoko. Bene skambiausias – mažosios Jorės. „Auga naujas talentas, – šypsosi mama. – Ji, kaip ir brolis, vis verda, nenustygsta vietoje. Mano dūšia: atrodo, žino, kada prieiti, kada prisiglausti. Gal kaip mergina merginą pajaučia.“ Tą vakarą mergaitė džiaugėsi tėčio padovanotu mobiliuoju telefonu, išbandydama naujas jo funkcijas. „Aną pavogė per sutiktuves iš „Eurovizijos“, – paaiškina šeimos galva S. Bartaška. „Tave įsivedžiau Nojus Bartas“, – informuoja brolį Jorė.

– Paprašiau, kad šeima pasidalytų brangiausiais prisiminimais, kuriuos paliko konkursas. Kalbamės apie viską. O pirmiausia, žinoma, – apie dar šviežius „Vaikų Eurovizijos“ įspūdžius.

Nojus: „Kai grįžęs iš Minsko kitą dieną atėjau į mokyklą, mane prie durų pasitiko klasiokė.

Nusivedė į auklėtojos kabinetą ir dešimt minučių neleido išeiti. Paskui palydėjo į mokyklos biblioteką. Ten pasveikino direktorė, įteikė didelę puokštę gėlių ir liepė pažiūrėti pro langą. Apačioje, vidiniame kiemelyje, išvydau išsirikiavusius vaikus. Stovėdami jie sudarė užrašą „Bartas“! Neįmanoma papasakoti jausmo, kuris tą akimirką užplūdo mane. Kai visa tai prisimenu, širdyje vis dar suvirpa.“

S. Bartaška: „Kai grįžome iš „Eurovizijos“, Nojus staiga pasidarė mažiukas. Niekada nepamiršiu, kaip jis prisiglaudė prie mamos. Kaip ir dauguma paauglių, labai dažnai ginčijasi su ja, mano, kad mama neteisi. Tačiau mamos visada reikia. Norėčiau, kad to jis neužmirštų. Juk ir „Eurovizijoje“ bene daugiausia padarė būtent ji. Mano rūpestis buvo tik surasti lėšų. O visa kita – tik mamos nuopelnas.“

– Sauliau, Lietuvos vaikams esate žinomas kaip piratų kapitonas Flintas. Galima pajuokauti, kad galbūt šiuo personažu stengėtės suvaldyti vis nenustygstantį Nojų?

S. Bartaška: „Ne, Nojus kurį laiką buvo puikus Pirato pagalbininkas. Esu baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokslo metais mokykloje dėsčiau istoriją, o vasaromis dirbdavau vadovu vaikų stovyklose. Taip pat buvau leidinių „Tukas“ ir „Todėlčius“ redaktorius, organizavau renginius, vienoje radijo stotyje vedžiau autorinę laidą vaikams „Alio valio“. Taip atsitiko, kad leidiniai bankrutavo. Tuo metu mano draugai leido žurnalą „Flintas“. Taigi jie turėjo žurnalą, o aš – idėją. Pasiūliau jų kuriamą žurnalo personažą parodyti vaikams. O jeigu atvirai, kapitono Flinto personažas pamažu formavosi jau stovyklose, iš nepasitenkinimo matant, kaip dirbama su vaikais: senamadiškai, bendraujant iškraipytais balsais. Visus vaikus laikau asmenybėmis ir su jais bendrauju kaip su lygiaverčiais, neapsimetinėdamas, visada atsižvelgdamas į jų poreikius.

-Ar stebint sūnų „Eurovizijoje“ nesinori pačiam sudalyvauti joje?

S. Bartaška: „Man patiko atlikėjo Žilvino Žvagulio paaiškinimas, kodėl jis nedalyvauja „Eurovizijoje“: „Aš ne dainininkas. Aš šoumenas.“ Aš taip pat nesu dainininkas, aš – šou žmogus. Nemoku dainuoti. Bet tai, ką darau, stengiuosi atlikti sąžiningai. Nesu baigęs muzikos mokyklos. Dėl to gailiuos iki šiol, bet džiaugiuos sūnaus užsispyrimu. Šiandien jis moka groti gitara, saksofonu, būgnais, pianinu.“

– Rūta, spektaklyje „Muzikos garsai“ vaidinote auklę Mariją, gebančią vaikus panardinti į muzikos pasaulį. O kuriam šis vaidmuo atitenka šeimoje?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Nevedame vaikų į muziką, jie patys eina, o mes – tik palydime. Prisimenu to spektaklio repeticijas. Dažnai į jas vesdavausi Nojų. Jam tada buvo dveji ir jis vis kartojo, kad nori scenoje žygiuoti kartu su kitais veikėjais. Jau tada buvo ryškus šis jo troškimas. Pirmą kartą publikai pasirodė būdamas ketverių. Tuomet kartu su savo tėčiu atliko dainą „Tėvelio pasaka“. Būdamas aštuonerių, jau dainavo Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliuose, o dešimties tapo Vilniaus operos ir baleto teatre pastatytos operos „Mažasis Princas“ pagrindiniu herojumi.

Nojus: „Taip, prisimenu, būtent padainavus „Mažąjį Princą“ mutavo mano balsas.“

– Nojau, ar tiesa, kad dar pradinėse klasėse rimtai svarstei apie krepšininko karjerą?

Nojus: „Nuo mažens turiu dvi svajones: būti krepšininku ir dainininku. Nors šiandien daugiau laiko esu scenoje, taip pat žaidžiu ir mokyklos rinktinėje. Dar vaidinu mokyklos dramos teatro studijoje „Kubas“, vadovaujamoje aktoriaus Tomo Erbrėderio. Važinėjame po visą Lietuvą. Tačiau tik dainuodamas jaučiuosi savimi. Esu sukūręs aštuonias dainas. Trys iš jų – ramios, šiek tiek dvelkiančios nostalgija. Bet man jos patinka. Yra dainų, kurias parašai ir dainuoji tik todėl, kad tau patinka. O yra ir tokių, kurias kaskart išgyveni iš naujo.“

– O kaip su scenos baime?

Nojus: „Seniai jos nebejaučiu. Kai užlipu į sceną dažniausiai užplūsta kiti jausmai: visada mąstau apie žmones, kurie mane užaugino, dėkoju jiems, kad suteikė man šansą. Juk būtent jų dėka galiu dainuoti, rodyti pasauliui, ką sugebu geriausiai, ir tuo jį džiuginti. Man garbė gyventi būtent su tokiais tėvais. Žinoma, būna visko. Kartais pasipykstam. Bet iš esmės mano tėvai įdomūs. Daug įdomesni už tuos, kurie vien tik dirba ir nedainuoja bei nežaidžia krepšinio.

– Rūta ir Sauliau, Nojus neslepia savo aistros krepšiniui. Ar nebaisu, kad vieną dieną iškeis muziką į jį?“

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Sūnus pats susiras savo kelią. Kur jaus, kad gali būti, ten ir atsidurs.“

S. Bartaška: „Daugelis tikriausiai mano, kad mes tik ir stengiamės savo vaikus išlaikyti muzikoje. Prievarta nieko nedarome. Iš pradžių Nojus pasirinko krepšinį, tik vėliau – muziką. Jeigu krepšiniui iš tiesų būtų parodęs daug daugiau noro negu dainavimui, skatinčiau rinktis jį. Profesionalu abiejose srityse tikrai nepavyks būti. Aš pats esu baigęs Kauno krepšinio sporto mokyklą. Žiūrėdamas į sūnaus sugebėjimus, matau šuolį. Nojus nebijo dėti kamuolį, bet nematau, kad išeitų krepšininkas. Būtų beprasmiška dėti pastangas ten, kur nėra pašaukimo, ir prarasti tai, ką dabar turi.“

-Kada pastebėjote savo vaikų talentus?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Pirmiausia pastebėjome jų judrumą ir savarankiškumą. Smagu, kai nereikia man galvoti, kuo juos užimti, nes patys visada žino, ko nori. Štai pirmoje klasėje Jorė atėjo ir išvardino, kokius būrelius lankys.“

– Ir jų nebuvo per daug?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Buvo. Leidau lankyti visus. Laikui bėgant vieni atkrenta, o kiti lieka. Nesilaikau principo: jeigu pradėjai, turi eiti iki galo. Nekankinsiu vaikų. Tiesa, kai ji pasakė, kad nori lankyti muzikos mokyklą, delsiau nuvesti dar dvejus metus. Galbūt todėl, kad būtų tvirtesnė dėl šio troškimo, o gal vis dar buvo gajūs prisiminimai, kai Nojų tekdavo vesti groti. Tada dar neturėjome mašinos. Vienoje rankoje – jis, o kitoje – pirkiniai. Nebesinori net prisiminti to krūvio.“

S. Bartaška: „Prieš Nojui išvažiuojant į „Euroviziją“, Jorė taip pat sudalyvavo savo pirmame etiudų konkursėlyje ir gavo pagyrimo raštą. Beje, kaip ir Nojus, ji išsitraukė pirmą numerį.“ – Kokias charakterio savybes stengiatės išugdyti savo vaikams?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Anksčiau, išgirdusi šį klausimą, tikriausiai būčiau pradėjusi jas vardyti. Šiandien manau, kad reikia tik padėti pačiam žmogui suvokti save, pažinti neigiamas bei teigiamas savo savybes ir jas išmokti valdyti. Svarbiausia, kad vaikai būtų sąžiningi sau. Nuo ko tai priklauso? Pirmiausia – nuo santykio su savimi, nuo sugebėjimo suvokti save bei ugdyti. Visada stengiuosi atsakyti į vaikų klausimus. Išklausyti ir suprasti. O į ką jie daugiau gyvenime atsirems, jei ne į mus, tėvus?“

S. Bartaška: „Norėčiau, kad vaikai išmoktų prisiimti atsakomybę už viską – žodžius, veiksmus, darbus. Labai svarbu laikytis duoto žodžio. Pats niekada jo nelaužau. Jeigu esi kažkam įsipareigojęs, privalai tai atlikti – nesvarbu, ar tu sergi, ar ką nors skauda. Taip pat norėčiau, kad vaikai niekada nepaliautų tikėti tuo, ką daro. Dažnai žmonės padaro darbą ir paskui galvoja, kad tuo gali gyventi toliau. Negalima sustoti, negalima paliauti ieškoti naujumo. Jeigu nori būti įdomus, turi eiti tolyn.“

– Gal galite išduoti receptą, kaip užauginti talentą?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Tėvai turi palikti erdvės vaiko pasirinkimams. Kad ir kokie jie būtų – visada eiti šalia. Negali tiesiog paleisti ir tikėtis, kad jis užaugs savaime. Svarbu pažinti jo sunkumus, problemas, su kuriomis susiduria, galbūt kai kur reiks pastumti, kai kur – palaikyti.“ S. Bartaška: „Niekada neprimesti savo norų. Būti atviriems ir visada pasakyti, jeigu matai, kad vaikas pradeda ne į tą pusę eiti. Skatinti kuo daugiau kurti ir visada domėtis tuo, ką vaikai daro. Ir svarbiausia – Nojui mes visada primename, kad jis nėra vienintelis ir nepakartojamas. Vien dainavimo neužtenka: reikia ir knygas skaityti, ir išsilavinimą turėti, kad išėjęs į sceną rastum kontaktą su susirinkusiais žmonėmis. Ne tik per dainą, bet ir per žodį.“

– Kada pastebėjote savo vaikų talentus?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Pirmiausia pastebėjome jų judrumą ir savarankiškumą. Smagu, kai nereikia man galvoti, kuo juos užimti, nes patys visada žino, ko nori. Štai pirmoje klasėje Jorė atėjo ir išvardino, kokius būrelius lankys.“

– Ir jų nebuvo per daug?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Buvo. Leidau lankyti visus. Laikui bėgant vieni atkrenta, o kiti lieka. Nesilaikau principo: jeigu pradėjai, turi eiti iki galo. Nekankinsiu vaikų. Tiesa, kai ji pasakė, kad nori lankyti muzikos mokyklą, delsiau nuvesti dar dvejus metus. Galbūt todėl, kad būtų tvirtesnė dėl šio troškimo, o gal vis dar buvo gajūs prisiminimai, kai Nojų tekdavo vesti groti. Tada dar neturėjome mašinos. Vienoje rankoje – jis, o kitoje – pirkiniai. Nebesinori net prisiminti to krūvio.“

S. Bartaška: „Prieš Nojui išvažiuojant į „Euroviziją“, Jorė taip pat sudalyvavo savo pirmame etiudų konkursėlyje ir gavo pagyrimo raštą. Beje, kaip ir Nojus, ji išsitraukė pirmą numerį.“ – Kokias charakterio savybes stengiatės išugdyti savo vaikams?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Anksčiau, išgirdusi šį klausimą, tikriausiai būčiau pradėjusi jas vardyti. Šiandien manau, kad reikia tik padėti pačiam žmogui suvokti save, pažinti neigiamas bei teigiamas savo savybes ir jas išmokti valdyti. Svarbiausia, kad vaikai būtų sąžiningi sau. Nuo ko tai priklauso? Pirmiausia – nuo santykio su savimi, nuo sugebėjimo suvokti save bei ugdyti. Visada stengiuosi atsakyti į vaikų klausimus. Išklausyti ir suprasti. O į ką jie daugiau gyvenime atsirems, jei ne į mus, tėvus?“

S. Bartaška: „Norėčiau, kad vaikai išmoktų prisiimti atsakomybę už viską – žodžius, veiksmus, darbus. Labai svarbu laikytis duoto žodžio. Pats niekada jo nelaužau. Jeigu esi kažkam įsipareigojęs, privalai tai atlikti – nesvarbu, ar tu sergi, ar ką nors skauda. Taip pat norėčiau, kad vaikai niekada nepaliautų tikėti tuo, ką daro. Dažnai žmonės padaro darbą ir paskui galvoja, kad tuo gali gyventi toliau. Negalima sustoti, negalima paliauti ieškoti naujumo. Jeigu nori būti įdomus, turi eiti tolyn.“

– Gal galite išduoti receptą, kaip užauginti talentą?

R. Zaikauskaitė-Bartaškienė: „Tėvai turi palikti erdvės vaiko pasirinkimams. Kad ir kokie jie būtų – visada eiti šalia. Negali tiesiog paleisti ir tikėtis, kad jis užaugs savaime. Svarbu pažinti jo sunkumus, problemas, su kuriomis susiduria, galbūt kai kur reiks pastumti, kai kur – palaikyti.“ S. Bartaška: „Niekada neprimesti savo norų. Būti atviriems ir visada pasakyti, jeigu matai, kad vaikas pradeda ne į tą pusę eiti. Skatinti kuo daugiau kurti ir visada domėtis tuo, ką vaikai daro. Ir svarbiausia – Nojui mes visada primename, kad jis nėra vienintelis ir nepakartojamas. Vien dainavimo neužtenka: reikia ir knygas skaityti, ir išsilavinimą turėti, kad išėjęs į sceną rastum kontaktą su susirinkusiais žmonėmis. Ne tik per dainą, bet ir per žodį.“

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/-12913904731291115786-kai-t%C4%97vai-ir-vaikai-draugai.htm