Iš pradžių ketvirtokas švedas Linusas Hovmölleris Zou su tėvu, Stokholmo universiteto chemijos profesoriumi Svenu Hovmölleriu, mėgino spręsti sudoku galvosūkius. Kai tėvas pamatė, jog sūnus sudoku gliaudo geriau už jį patį, pakvietė sūnų prisėsti prie vieno chemijos galvosūkio, kurio chemikai iki tol niekaip negalėjo išspręsti, nors mėgino beveik dešimt metų.

Rezultatas – kartu su tėčiu publikuotas mokslinis straipsnis recenzuojamame žurnale „Philosophical Transactions of the Royal Society A“.

-Įveikėte galvosūkį apie keistų kristalų aproksimantų struktūrą. Sprendimo šiai problemai niekas negalėjo surasti aštuonerius metus. Papasakokite apie tai plačiau

Svenas: aproksimantai yra priskiriami kvazikristalams, kurie yra tam tikros atominės struktūros, pasižyminčios simetriškumu, koks, kaip buvo manoma iki šiol, yra neįmanomas.

-Kaip tu tuo susidomėjai?

Linusas: tai neįprasta, keista ir smagu. Nežinau, kiek dar dešimties metų berniukų pasaulyje tuo užsiima.

-Kaip užgimė šis tėvo ir sūnaus tandemas?

Linusas: aš ir tėtis sprendėme sudoku. Jis man sakydavo: „Pabandykim skaičius sudėti taip ir anaip“, bet aš pasakiau, kad jis dėlioja ne taip. Tada jis pripažino, jog sudoku sprendžiu geriau už jį ir paklausė, ar nenorėčiau jam padėti vienu klausimu, kurį jis su kolegomis sprendžia jau daugelį metų. Taip mes prisėdome prie tos problemos ir radome jos sprendimą.

Svenas: mums dviese pavyko perprasti keturias struktūras – liko šešios. Jei reikėtų įvertinti kiekvieno iš mūsų indėlį, santykis būtų 50 ir 50.
Ar yra kas nors bendro tarp sudoku ir difrakcinių modelių bei elektronų mikrodiagramų sprendimo mėginant perprasti aproksimantinių kristalų struktūras?

Svenas: jei atvirai – labai daug bendro. Linuso pagrindiniai privalumai – jis į problemą pažvelgė visiškai „švariu žvilgsniu“, be į tam tikrus rėmus įspraudžiančios patirties. Aš darbe apdoroju pernelyg daug naujų dalykų, tad kai mėginau tą problemą įveikti pats, pajutau, jog smegenys tiesiog išsenka, kai mėgini įsivaizduoti visus tuos skirtingus dalykus vienu metu. O štai „šviežias, neapkrautas protas“ gali šiek tiek daugiau. Apskritai, sprendžiant kokią nors problemą, labai gerai šalia turėti žmogų, su kuriuo apie tai galėtum padiskutuoti.

Linusas: mes tik išsprendėme keletą dėlionių: jų detalės buvo „ratai“, kuriuos galima sudėti keletu skirtingų būdų.

-Ar ilgai užtrukot?

Linusas: dvi dienas.

-Akivaizdu, jog Linusas jau tokio amžiaus mokslo pasaulį mato iš labai arti. Ar nevilioja tyrėjo karjera?
Svenas: kadangi domimės kvazikristalais, pas mus sykį svečiavosi ir vakarieniavo Danielis Shechtmanas, chemijos Nobelio premijos laureatas, kvazikristalų atradėjas. Jis truputį pabendravo su Linusu ir pareiškė, jog iš jo išeitų nuostabus mokslininkas. Tačiau mes berniuko nespausime – jis galės būti kuo panorės pats.

-Linusas: aš dar nežinau, kuo norėčiau užsiimti.

-Ką mėgsti veikti, kai nesprendi kristalinių struktūrų problemų?

Linusas: mėgstu su draugais žaisti kompiuterinius žaidimus. Žaisdamas susipažįstu su daugybe žmonių iš viso pasaulio – pavyzdžiui iš Kipro ir Danijos. Dar man patinka žiūrėti „Youtube“ vaizdo filmukus.

http://mokslas.delfi.lt/science/10-metis-berniukas-per-dvi-dienas-iveike-neissprendziama-chemijos-galvosuki.d?id=58905795