Akiane Kramarik (gimusi 1994m. Liepos 9) -  lietuvės ir amerikiečio dukra, menininkė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Stulbina netik jos kūryba, bet ir gyvenimo istorija.

LTV laidą apie Kramarik šeimą žiūrėkite ČIA.

TV3 laidą “Ką manai?”, kurioje dalyvauja Akiane ir jos mama Foreli žiūrėkite ČIA, Dar viena laida su Foreli ČIA.

Keletas svarbiausių faktų:

*Gimė Ilinojaus valstijoje lietuvės namų šeimininkės ir amerikiečio kulinaro šeimoje.

*Ankstyvoje vaikystėje gyveno skurde.

*Mėgino lankyti keletą mokyklų, tačiau jų nemėgo, tad mokinosi namuose.

*Piešti pradėjo būdama ketverių, o tapyti būdama šešerių metų amžiaus. To išmoko savarankiškai, daugiausiai stebėdama aplinką.

*Kalba keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, anglų ir gestų.

Akiane tapo savo portretą

*Būdama ketverių metų patyrė dvasinę transformaciją, priartinusią visą šeimą prie Dievo.

*Būdama septynerių metų pradėjo kurti poemas ir aforizmus.

*Meno ir literatūros kūrybai įkvėpimas mergaitei ateina iš vizijų, sapnų, aplinkinių stebėjimo, gamtos ir Dievo.

*Dažnai ties vienu kūriniu dirba nuo šimto iki dviejų šimtų valandų. Per vienerius metus nutapo nuo 8 iki 20 paveikslų.

Jėzaus portretas

*Savo charakterį apibūdina taip: “Bebaimė širdis ir apdairus protas”.

*Jos gyvenimo tikslas: dalintis savo meile Dievu ir žmonėm iš viso pasaulio.

*Akiane – aktyviai įsitraukusi į labdarą, jos dėka įvairius labdaros fondus kasmet pasiekia tūkstančiai dolerių.

*Ši mergina turi keturis brolius. Visi vaikai šeimoje nelanko mokyklos, kiekvienas tobulėja savarankiškai. Jos aštuonerių metų brolis Ilia – jauniausias pasaulyje filosofas.

*Ši indigo mergaitė dalyvavo daugiau nei 50 televizijos laidų ir dokumentikų, išleido dvi knygas.

Šį paveikslą Akiane nutapė būdama penkiolikos, jį pavadino "The First"

Pamatyti Akiane Kramarik kūrinius, nuotraukas, vaizdo įrašus, paskaityti jos tinklaraštį galite jos asmeniniame tinklalapyje: https://www.akiane.com (anglų kalba)

„Lietuvos žinių” nuotr.

Toliau pateikiame Vitos MALINAUSKIENĖS straipsnį. Jis parašytas prieš šešerius metus, kuomet šiai merginai dar tebuvo dešimt metų.

DEŠIMTMETĖ MERGAITĖ STEBINA PASAULĮ SAVO KŪRINIAIS

Šiais metais Singapūre įvyksiančioje pasaulinio masto akcijoje “Listen” (http://www.listencharity.org), skirtoje paremti skurstančius pasaulio vaikus, dalyvaus ir lietuvių kilmės amerikietė Akiane Kramarik. Akcija ypatinga tuo, jog dalyvavimui joje ištrenkami tik 80 žymiausių pasaulio įvairių meno sričių atstovų (20 filmų kūrėjų, 20 muzikos žvaigždžių, 20 įžymiausių literatūros atstovų ir 20 dailininkų, tarp kurių bus ir Akiane). Jų darbai parduodami aukciono būdu, o surinkti pinigai skiriami labiausiai skurstantiems pasaulio mažiesiems. Kiekvienas dalyvaujantis menininkas turės pristatyti specialiai šiam renginiui sukurtą darbą.

“Listen” akcijos organizatoriai planuoja renginio metu surinkti iki 95 milijonų dolerių, kurie bus skirti vaikų rėmimo projektams finansuoti. Tai vienas ambicingiausių ir labiausiai kūrybiškų kas dvejus metus vykst ančių renginių, kurio metu surenkamos didžiulės lėšos labdarai. Nuo birželio iki spalio 1 dienos visi šie 80 menininkų sujungs savo jėgas vienam tikslui – padėti nuo karo, AIDS, išnaudojimo ir ligų kenčiantiems vaikams. Kulminacija įvyks spalio 1-2 dienomis, kada tiesioginės transliacijos metu renginys suvienys daugiau nei 500 milijonų žmonių 80-yje pasaulio šalių. Akiane šiomis dienomis intensyviai darbuojasi prie savo kūrinio ir be galo didžiuojasi galėdama prisidėti prie labdaros.

Išvydę 10-metės lietuvių kilmės amerikietės Akiane’s Kramarik tapytus paveikslus, vieni žavisi jos nežemišku talentu, kiti mėgina vertinti skeptiškai ar ignoruoti. Tačiau abejingų nelieka. Mergaitės darbai, keliaujantys iš parodos į parodą, stebina pasaulį ne mažiau, nei pati mažoji dailininkė. Pradėjusi tapyti vos ketverių, Akiane šiandien yra ne tik puikiai įvaldžiusi teptuką, bet ir kuria poeziją, skambina pianinu, taip pat laisvai kalba anglų, lietuvių, rusų ir ženklų (nebylių) kalbo mis.
“Būdama ketverių, aš buvau paimta į rojų, ir nuo tada ėmiau matyti vizijas, kurios mane įkvėpė piešti”, – taip gana gražia lietuvių kalba, tik nežymiai užsikirsdama savo neįprastą talento atradimo istoriją telefonu mums papasakojo Akiane.

Lietuva – mamos gimtinė

Stebint tokį retą talentą, kuriuo apdovanota Akiane, įdomu praskleisti praeities uždangą ir pažvelgti į šeimos istoriją, kuri vienaip ar kitaip įtakojo mergaitės talento užgimimą. Juolab, kad istorija veda į Lietuvą, Vilnių, kur ir šiandien gyvena Akiane’s seneliai.

Deja, senelių Lietuvoje jaunoji dailininkė dar nespėjo aplankyti. Tiesa, su močiute Aldona mergaitei teko bendrauti, kuomet ši atvyko aplankyti dukters šeimos. Su seneliu Vladislovu Blinstrubu, garsiu rašytoju, pedagogu, kino ir teatro režisieriumi, už savo kūrinius įvairiuose festivaliuose ne kartą pelniusiu prizines vietas, Akiane bei trys jos broliai kol kas turi galimybę b endrauti tik telefonu.

Kodėl gi juos skiria vandenynas? Todėl, kad prieš 16 metų, būdama vos devyniolikos, į Ameriką atvyko Akiane’s mama Foreli Kramarik (tuomet dar Blinstrubaitė).

Vingiuotas kelias į Ameriką

Talentingos mergaitės mama neįprastu vardu Foreli (sako, tai jos tėčio – prisiekusio žvejo – sugalvotas vardas) dar vaikystėje išgyveno didelį sukrėtimą – vos trylikametę ją sunkiai sužalojo sunkvežimis. Laimei, stiprios valios ir laimingo likimo dėka paralyžiuota Foreli atsistojo ant kojų, tačiau šis įvykis jau tada lėmė jos požiūrį į mokslus – dėl traumų atleista nuo mokyklos, ji savarankiškai mokėsi namuose. Šiandien moteris prisimena, jog tuomet turėjo galimybę mokytis tų dalykų, kurie jai pačiai atrodė svarbūs. Jos teigimu, savarankiškai ji išmokusi daug daugiau nei mokyklos suole. Tokio principo moteris laikosi ir šiandien, vaikus lavindama “namų mokykloje”.

Sulaukusi devyniolikos, 1989 metais Foreli patraukė laimės ieškoti į Ameriką. Tiesa, tuomet, nors ir šylant politinei situacijai Lietuvoje, praskleisti metalinę uždangą nebuvo lengva. Moteris pasakoja, jog tais laikais papirko ne vieną saugumietį ir į JAV atvyko su didele skola, kurią čia privalėjo atidirbti.

Būsimą vyrą sutiko… ligos dėka

Apsistojusiai lietuviškoje Čikagos dalyje Foreli teko išmėginti ne vieną darbą. Moteris pasakoja, kad pati užaugo šeimoje, kur vaikai buvo pratinami prie darbo ir tvarkos, todėl ir amerikiečių šeimose prižiūrėdama vaikus ji mėgino mokyti juos savarankiškumo bei tvarkos. Tačiau, pasak Foreli, ne visada buvusi suprasta ir net penkis kartus prarado darbą.
Vėliau mergina ėmė darbuotis tuomet Marquette Park’e dar veikusioje lietuviškoje kavinėje “Daina”. Vis dėlto svetimame krašte ji dažnai jautėsi vieniša ir kasdien verkė ilgėdamasi savo namų…

Neišbuvusi “svajonių šalyje” nė metų Foreli, palaužta sunkumų, kaip teigia, nuo streso atsivėrusiomis skrandžio žaizdomis, susiruošė skristi atgal į namus. Tačiau likimas jai lėmė kitokią dalią: nespėjusią nusipirkti bilieto į Lietuvą merginą palaužė liga – ji apalpo ir buvo išvežta į ligoninę.
Kiek atsigavusi nusprendė sugrįžti į darbą, nors kavinės savininkas buvo labai rūpestingas ir liepė jai kurį laiką nesidarbuoti, atstatyti jėgas. Grįžusios į darbą Foreli laukė dar vienas likimo siurprizas – būtent čia ji sutiko būsimąjį savo vyrą ir Akiane’s tėvą Marcus Kramarik.

Kelionė į Lietuvą atidėta neribotam laikui

Prisiminus savo pirmąjį susitikimą su Marcus, Foreli sako, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau kitą dieną po pažinties įvyko judviejų pasimatymas zoologijos sode, kur Marcus pasipiršo merginai. Taip dvidešimtmetės lietuvaitės likimas pakrypo nauja vaga.
Tačiau net ir po laimingų vedybų Foreli ilgėjosi namų ir nerado dvasinės ramybės. Jos sieloje blaškęsi priešingi jausmai – meilė vyrui ir ilgesys tėvynei. Tik gimus pirmajam sūnui Delfini, ji nustojo kasdien verkusi – motiniški rūpesčiai užgožė jaunos moters namų ilgesį.
Metams bėgant šeimoje atsirado ir antras mažylis Jean Lu, o dar po kiek laiko gimė ir mažoji Akiane. Šiandien, kartu su jauniausiuoju Ilia, Kramarik šeimoje krykštauja jau keturi vaikai.
Vaikų vardai nieko bendra neturi su šeimos kilme – tai tiesiog emocijų, sukeltų vaikų gimimo, ekspresija. Kadangi visi jie gimė vandenyje, tai pirmagimio sūnaus Delfini ir dukters Akiane vardai atspindi jų atėjimą į šį pasaulį (Akiane – nuo žodžio vandenynas – “okean”). Ilia gavo vardą dėl savo neįprasto dydžio – jaunėlis gimė didesnis už visus savo brolius ir sesę, tad ir vardas Ilia (pamenate galingąjį Ilją Muromietį jam tiko. Jean Lu – vienintelis sūnus, kurio vardą mama su tėčiu išrinko dėl ypatingo skambesio.

Visų mažųjų Kramarik gyslomis teka ne vienos ir ne dviejų tautų atstovų kraujas – šis faktas tarsi paremia teiginį, jog kuo mišresnis kraujas, tuo talentingesnis žmogus. Foreli itin domisi genealogija ir atlieka išsamius giminės tyrimus, ieškodama savo ir savo vyro šaknų. Čia moteriai daug padėjo ir jos tėvas, kuris taip pat gilinosi į giminės genealogiją. Šiandien dukros biografijoje rašydama apie jos kilmę Foreli mini lietuvių, žydų, lenkų, vengrų, slovakų, rusų, čekų, kinų, prancūzų, danų ir vokiečių tautybes.

Beje, šeima, metams bėgant, iš Čikagos persikėlė į Mount Moris, IL, (kur ir gimė Akiane), iš ten – į Colorado valstiją. Galiausiai, kai Marcus neteko darbo (beje, jis yra kulinarijos specialistas), šeima persikraustė gyventi į Idaho valstiją, kur įsikūrė gražiame gamtos prieglobstyje ant ežero kranto. Šią vietą iš karto pamėgo ir Akiane. Čia, suradusi dvasinę bei emocinę ramybę, ji pasinėrė į kūrybą, kuri ją užvaldė nuo jau ketverių.
“Man labiausiai patinka piešti veidus. Veidai man yra prasmingiausi. Kai mes gimstame, pirma, ką pamatome, tai mamos, tėvo, sesers ar brolio veidus. Mes galime gyventi nematydami kraštovaizdžio ar gyvūnų, bet negalime gyventi laimingai nematydami veidų,” – taip savo kūrybą pristato Akiane tinklapyje http://www.artakiane.com, o kalbant su mergaite, ji gražiai lietuviškai paaiškina: “Aš negaliu daryti, kas man neįdomu. Negaliu piešti jūros ar dangaus. Turiu piešti ekspresiją. Portretai – mano širdies kalba su Dievu. Ten nėra žodžių ar maldų.”

Kaip viskas prasidėjo, arba pirmoji pažintis su Dievu

Kai ketverių metukų Akiane ėmė kalbėti apie vizijas ir susitikimą su Dievu, Foreli suprato, jog tai nėra iš kažkur atėjusios istorijos, o tikri mergaitės išgyvenimai. Nors ir labai tuo stebėjosi. Dar daugiau – tai laikė tarsi Dievo ženkl u visai šeimai.
Pati Foreli buvo ateistė, tikėjimą laikė prasimanymu, o tikinčiuosius – naiviais lengvabūdžiais. Marcus buvo nepraktikuojantis katalikas ir bažnyčios nelankė. Tad šeimoje kalbų apie Dievą niekuomet nebuvę – mergaitei nebuvo iš kur prisiklausyti istorijų, galėjusių kažkaip paveikti jos vaikišką fantaziją. Šeima mėgo uždarą gyvenimo būdą ir nelabai su kuo bičiuliavosi, nebuvo tetulių ar draugų greta, galėjusių nukreipti mergaitę tikėjimo linkme.
Tai atėjo staiga ir be jokios pagalbos, kaip dabar atrodo – iš aplinkos. Akiane ėmė pasakoti mamai, jog buvo nukeliavusi pas Dievą, ir tai paskatino ją imtis pieštuko. Mergaitė ėmė vaizduoti veidus, kuriuos matė savo fantazijoje.

Būdama šešerių ji pirmą kartą išbandė pastelę, septynerių – akrilinius dažus, o aštuonerių jau buvo pasiruošusi dirbti su aliejiniais dažais.
Akiane’s darbų technika tobulėjo nepaprastu greičiu, nors ji dirbo savarankiškai, be jokio mokytojo pagalbos. “Mano mokytojas yra Die vas”, – sako Akiane, užklausta, kaip jai pavyksta išgauti tokias tobulas linijas. Nors prisipažįsta, jog metams bėgant ir dedant daug pastangų, jos technika keičiasi, o laukdama motyvo paveikslui nuolat meldžiasi.

Namų mokykla – pasirinkimo laisvė

Akiane nelanko reguliarios mokyklos, prie kokios yra įpratę daugelis vaikų. Pamėginusi eiti į pirmą klasę, mergaitė jautėsi blogai ir prašė mamos leisti jai mokytis namuose. Net lankydama katalikišką mokyklą, kur jai buvo išties smagu su draugais ir patiko mokymo sistema, mergaitė skundėsi, kad ten yra per didelis triukšmas, kuris ją vargina. Akiane (taip pat ir jos broliai) apsisprendė mokytis savarankiškai namų sąlygomis.
Foreli pasakoja, jog jų vaikai patys sprendžia, kuo norėtų tapti ateityje, ir pagal tai renkasi disciplinas, kurias jiems reikėtų išmokti. Pasak motinos, jų šeimos atžalos patys nuo mažų dienų mokomi savarankiškai užsidirbti pinigų savo reikmėms. Pavyzdžiui, vyriausias sūnus, 14-metis Delfini nori tapti advokatu, tad pats lanko advokatų kontoras ir ten semiasi jam reikiamų žinių. Jean Lu svajoja tapti investuotoju ir jau dabar mėgina savo jėgas šioje srityje.

Akiane visa atsidavusi kūrybai ir pasaulio pažinimui. Ji lengvai išmokusi net keturias kalbas – lietuvių, anglų, rusų ir nebylių, kurias nuolat praktikuoja, kad neužsimirštų. Foreli su dukra kalbasi tik lietuviškai, o rusų kalbą, kurią pati gerai moka, pasiūlė dukrai kaip alternatyvą, nesiedama tai su jokia politika ar kilme, o tiesiog galvodama, jog kalbų mokėjimas leidžia pažinti daugiau žmonių, su kuriais gali laisvai bendrauti jų kalba. Šiandien Akiane parodose sutinka daug rusakalbių, su kuriais gali kalbėtis jų kalba, o su nebyliais lengvai bendrauja ženklų kalba.
Užaugusi Akiane svajoja turėti savo dailės akademiją ant jūros kranto, kur galėtų nemokamai visiems norintiems padėti lavinti dailės įgūdžius.
Beje, Akiane’s mama nesibaimina, jog vaikai gali tingėti ir neskirti reikiamo dėmesio mokslams – pati po ligos mokiusis namuose ir savarankiškai išmokusi vokiečių ir anglų kalbas, Foreli tiki, kad jos vaikai supranta, jog nuo to, ką išmoks, priklauso jų ateitis.

Tapybą lydi poezija ir muzika

Prieš keletą metų Akiane ėmė kurti poeziją ir šiandien beveik kiekvienas jos dailės kūrinys yra lydimas eilių, kuriomis ji išsako savo jausmus ir kartu atskleidžia paveikslo paslaptį. “Žodžiai tiesiog ateina iš kažkur į mane. Sakyčiau, idėjos kažkokiu būdu yra įdiegiamos į mane. Aš nerašau to, ką žinau, bet tai, ką siela man atveria. Prieš maldą aš esu visiškai tuščia ir visiškai neturiu, ką parašyti. Bet žinau, kad po maldos, jei būsiu tyli, pradėsiu matyti paveikslus ir žodžius”, – mėgina paaiškinti Akiane savo poezijos ir paveikslų ištakas.
Neseniai mergaitė pradėjo dar ir skambinti pianinu. Pradžioje ji prašė mamos, jog pasamdytų jai mokytoją, kuris iš mokytų pradmenų. Bet mama nesutiko, sakydama, jog jai ir taip puikiai pavyksta, o mokytojas tik išderins tai, kas duota Dievo. Ir palaipsniui mergaitė iš tiesų ėmė groti muziką, kurią ji girdi. Maža to – muziką ji gali užrašyti ant popieriaus, tik sakosi, jog gerai turi į ją įsiklausyti.

Šeimą aplankė tikėjimas

Nereikia ir sakyti, jog po Akiane’s praregėjimo, šeimos požiūris į tikėjimą iš esmės pasikeitė. Buvusi ateistinių pažiūrų, Foreli šiandien pati kiekvieną dieną meldžiasi ir kalbasi su Dievu. Kasdien ji pasiima su savimi iš eilės po vieną vaiką ir eina į gamtą, kur kartu dviese meldžiasi. Būtent tokį maldos būdą šeimai pasiūlė Akiane, kaip labiausiai priartinantį prie Dievo.
Šių maldų metu Akiane pradėjo matyti vis ryškesnes vizijas, kurias ji vis aiškiau galėjo apibūdinti. Kartą anksti rytą (Akiane keliasi 4:30 val. ryto ir ima tapyti) mama užtiko ją stovinčią prie lango, jos veidas švytėjo, o akys žėr ėjo. Paklausta mamos, ką ji daro, ji atsakė, jog ką tik buvo vėl susitikusi su Dievu, kuris jai liepė nenustoti melstis. “Jis man parodė, kur gyvena. Aš lipau permatomais laiptais, o apačioje mačiau sraunius krioklius, ir kadangi buvau prie jo labai priartėjusi, mačiau, kad jo kūnas buvo skaistus ir stipriai švytėjo. Kelias sekundes aš jaučiausi visiškai prisipildžiusi. Nuo šiol aš kelsiuosi anksti ryte ir pradėsiu tapyti. Tikiuosi, kad vieną dieną sugebėsiu perteikti tai, ką mačiau.”

Paklausus, kaip suranda modelius, kurie gali perteikti jos matytas vizijas, Akiane sakosi ilgai vaikštanti tarp žmonių ir ieškanti veido, kuris atkartotų vizijose matytus veidus. Taip buvo ir su Jėzaus portretu, kuriam mergaitė ilgai negalėjo atrasti modelio. Ji nuolat meldėsi ir prašė Dievo atsiųsti jai tinkamą modelį. Net tėvų prašė, kad šie melstųsi už tai. Ir kartą į jų namus užklydo stalius, ieškantis darbo. Pamačiusi jo veidą, Akiane nušvito – tai buvo tai, ko ji ieškojo.

Populiarumas leidžia aukoti silpnesniems

Ilgai niekieno nepastebėta mergaitė išgarsėjo staiga, lyg per vieną dieną. Pastebėta žiniasklaidos Akiane greitai tapo žinoma ir visur kviečiama. Jos ramus gyvenimo tempas staiga pasikeitė.
Žurnalai, televizija ir parodos išgarsino ją ir kartu leido įgyvendinti vieną iš mažosios Akiane’s svajonių. Ji nuolat troško padėti vargšams ir nelaimingiems vaikams visame pasaulyje, tačiau niekuomet neturėjo tokios galimybės, nes jos pačios šeima sunkiai vertėsi. Tačiau vos pasaulis išgirdo apie Akiane’s Dievo dovaną, jos paveikslai tapo itin perkami, o pati mergaitė galėjo įgyvendinti savo norą padėti vargstantiems vaikams.
Nuo kiekvieno parduoto paveikslo dalį gautų pinigų Akiane aukoja labdarai. Jos bendravimas su tūkstančiais žmonių parodose ir pristatymuose tapo savotiška misija – pasakoti apie Dievo dovaną, gautą iš aukščiau, ir savo kūriniais padėti kitiems. “Tik Dievas yr a garsus. Dievo dovana man yra tai, ką aš galiu daryti su savo talentais. Kiekvieną minutę aš galvoju apie jį ir dėkoju už visus šiuos palaiminimus mano gyvenime. Kiekvienas mūsų turime skirtingas dovanas ir turime jausti pareigą pasidalinti jomis su kitais.”

Dalyvaudama garsiajame “The Oprah Winfrey Show”, Akiane prajuokino laidos vedėją Oprah, sakydama, kad, neradusi tinkamos spalvos perteikti savo odai, dažus ji mėgino tiesiog tepdama juos sau ant nosies. Paveikslą “Uždraustas vaisius” Akiane sugebėjo nupiešti be papildomų eskizų.